2025-ieji. Skambutis iš okupuojamo Vilniaus

Pokalbis su koviniu išminuotoju Rimu Armaičiu

Pasikeliu nuo pagalvės, kad įsitikinčiau, ar tikrai kaukia sirena. Netrukus pašoku iš lovos – trys sprogimai paeiliui suvirpina namų sienas ir daiktus. Širdis nusirita į kulnus, ir kol leidžiuosi laiptais žemyn, mintyse meldžiuosi, jog tai nebūtų tiesa. Įsijungiu LRT – eteryje kalba rusų karininkas, o subtitrai rodomi lietuvių kalba. Perskaitau, kad Vilnius „išvaduotas nuo nacistinio Nausėdos režimo“, o šalyje prasidėjo „taikos atkūrimas“.

Bijau, kad šis tikroviškas sapnas vieną dieną virs realybe. Norėdamas ją iš anksto išgyventi mintyse, sugalvojau sukurti fikcinį pokalbį su žmogumi, sukaupusiu patirtį ir išgyvenimus kare Ukrainoje. Paprašiau Rimo Armaičio įsivaizduoti, kad prasidėjo Vilniaus puolimas, o pats pasinėriau į panikuojančio civilio vaidmenį – tokio, kuris tokius pačius klausimus Rimui užduotų ir prasidėjus tikrai okupacijai.

Rimas – didelį autoritetą Kyjive įgijęs karys savanoris. Kelerius metus jis dirbo Ukrainos ginkluotose pajėgose kaip kovinis išminuotojas ir instruktorius. Priešas jį netgi nuteisė už akių, skirdamas 13 metų laisvės atėmimo bausmę už tai, kad vilnietis, pasak rusų, „ginkluotame konflikte“ dalyvavo kaip samdinys ir veikė įvairiose karinėse operacijose prieš rusijos karius.

Netrukus skaitysite pirmąją mūsų pokalbio dalį, tad atsipalaiduokite… Tiksliau, padėkite šalin tą kavą, įtempkite visą dėmesį ir pasiimkite iš šio pokalbio viską, kas ateityje galėtų padėti jums išgyventi.

– Rimai, jau sakiau – per LRT rodo kažkokias nesąmones. Tai reiškia, kad Vilnius jau krito? Ar mes dar ginamės?
– Vilnius puolamas, bet kritimas akimirksniu neįvyks. Mieste yra priešo pajėgų, tačiau gynyba nesustoja. Propaganda – viena iš pirmųjų okupacijos priemonių, skirta sukelti paniką ir dezorientuoti gyventojus. Šiuo metu svarbiausia nepasiduoti panikai, kuri yra efektyvus okupanto ginklas. Rusai nori, kad patikėtume, jog viskas baigta. Net jei LRT perimta, tai nereiškia, kad valstybė nebesigina. Per Kyjivo puolimą 2022 m. rusai greitai užėmė televizijos bokštą, bet gynyba tęsėsi mėnesius, ir informacinis triukšmas nesustabdė pasipriešinimo.

– Ryšys trūkinėja, bet kol dar galime kalbėtis – kaip jie veikia pirmosiomis puolimo valandomis? Kokia teritorija jau okupuota arba bus užimta artimiausiu metu?
– Rusai taiko žaibiško karo principus ir dabar puola oro uostą, Seimą, televizijos bokštą, ryšių centrus, policijos komisariatus. Užėmęs šiuos taškus, priešas sudarys įspūdį, esą jo rankose – visiška Vilniaus kontrolė. Tai padės skleisti dezinformaciją ir demoralizuoti žmones.

– Visada atrodė, kad tokie dalykai nutinka kažkur kitur. Mūsų šeima neturi jokio plano. Ar bėgti jau per vėlu? Gal yra koks saugus kelias? O gal geriau slėptis ir laukti?
– Situacija vystosi greitai, todėl skubotas ir nesuplanuotas bėgimas gali būti pavojingesnis už pasilikimą. Siūlau laikinai slėptis ir stebėti įvykius, o tada spręsti, ar pasitraukti į kaimo vietovę, miškus ar kitas vietas, kurios nėra taikiniai. Bėkite tik tuo atveju, jei turite aiškią kryptį ir patikimą informaciją, kad evakuotis yra saugu.

Pirmąją savaitę per Kyjivo puolimą daugybė žmonių slėpėsi rūsiuose. Kai situacija tapo aiškesnė, jie pasitraukė į užmiestį arba Vakarus.

Marganeco miestą Ukrainoje nuo okupantų skyrė tik Dniepro upė. Šį miestą apšaudydavo salvinėmis raketų sistemomis ir artilerija praktiškai tik naktimis – maždaug nuo 1 iki 4 val. ryto. Dienomis žmonės stengdavosi gyventi įprastą gyvenimą – veikė parduotuvės, dirbo komunalinės tarnybos, virė kasdienybė. Vakarais dauguma gyventojų susikraudavo būtiniausius daiktus ir išvažiuodavo į užmiesčio laukus, kur nakvodavo palapinių stovyklose. Anksti ryte vėl sugrįždavo į Marganecą dirbti ir rūpintis savo reikalais. Tarsi viskas būtų normalu. Toks gyvenimo būdas, balansuojant tarp karo ir taikos, tapo laikina ir neišvengiama kasdienybe.

– Eina sau! Matau rusakalbis kaimynas savo kieme kelia Rusijos vėliavą ir… Šiurpsta oda. Jis mane išduos? Ar pats ateis su ginklu?
– Nesiartink, neprovokuok ir nefiksuok jo atvirai. Jei turi saugią galimybę, pranešk policijai ar karo komendantūrai. Nors ne kiekvienas rusakalbis yra pavojingas, šioje situacijoje keliama vėliava rodo, kad jis galimai pritaria okupacijai. Tai dar nereiškia, jog žmogus imsis veiksmų, bet matai ženklą – kaimyno lojalumas ne Lietuvos pusėje. Kita vertus, rusų pasaulio laukiantis kaimynas irgi gali nežinoti, kur dabar yra priešas, kokia yra reali situacija.

Kai kuriuose Ukrainos miesteliuose kolaborantai žymėjo pastatus ir įskųsdavo kaimynus. Išlaisvinus miestus, šie veiksmai tapo pagrindu teisiniam kolaborantų persekiojimui.

– Jaučiau, kad reikėjo apie jį pranešti, kai girdėdavau prorusiškus pašūkavimus.
– Normalioje demokratinėje visuomenėje žmonės turi teisę į nuomonę, tačiau prorusiški pasisakymai karo išvakarėse ar jo metu yra potencialus pavojus. Jei anksčiau pastebėjai ne tik nuomonę, bet ir propagandą ar agitaciją, vertėjo apie jį pranešti. Panašūs žmonės gali veikti kaip informacijos perdavėjai, padėti okupantui iš valstybės vidaus. Pavyzdžiui, kai kurie Ukrainos gyventojai, kurie anksčiau reiškė prorusiškas pažiūras, per 2022 m. plataus masto puolimą žymėdavo taikinius lazeriais ir teikdavo rusams informaciją apie Ukrainos kariuomenės judėjimą.

– Kitame kieme vaikšto kariškiai. Iš kur man žinoti – jie savi ar priešai?
– Atpažinti kariškius sudėtinga, nes okupantai dažnai dėvi vietinių uniformas arba uniformas be ženklų. Tai – pavojingas signalas. Stebėk: ar jie bendrauja lietuviškai? Gal ieško kontaktų su gyventojais? Ar elgiasi agresyviai? „Žalieji žmogeliukai“ Kryme neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, bet buvo rusijos kariai.

– O kaip elgtis, jei tuoj pasibels į mano duris?
– Pirmasis principas – elkis ramiai, neprovokuok. Net jei tai priešai, panika tik padidins riziką. Neskubėk atidaryti durų, kalbėk pro duris trumpai ir dalykiškai. Jūsų šeima neturi atskleisti, kas esate ar kokiai organizacijai priklausote. Verčiau teisinkitės: „Esame civiliai, namie ligoniai, yra vaikai, bijome išeiti.“ Ukrainos civiliai slėpdavosi butuose ir kartodavo, kad viduje glaudžiasi pagyvenę žmonės arba vaikai. Tokia taktika dažnai atgrasydavo nuo įsiveržimo.

– Kažin apsiginčiau su peiliu? Galbūt nudeginčiau karštu vandeniu?
– Sumų srityje moteris išgyveno, nes karštu vandeniu nudegino kareivio veidą ir spėjo pabėgti per balkoną. Tačiau fizinis pasipriešinimas yra rizikinga ir paskutinės vilties priemonė. Ji kartais neišvengiama – kai pabėgimas neįmanomas, kai karys grasina tiesioginiu smurtu, seksualine prievarta ar smurtauja prieš vaiką. Tokiu atveju naudok tai, kas po ranka: karštą vandenį, peilį, dujas, aštrius daiktus. Veik staigiai ir tiksliai, taikykis į akis, kaklą, kelius ir bėk iš karto, jei jėgos nėra lygios.

Chersono srities kaime Bruskynske veikė nedidelis vaikų internatas. Kai artėjo frontas, vaikai buvo evakuoti. Tada atėjo „čmobikai“ – rusų mobilizuotieji – ir pradėjo plėšti pastatą: nešė iš internato lovas, čiužinius, vaikiškas kėdutes, baldus. Veikė ne kaip kariai, o kaip marodieriai. Vienas senolis, buvęs sovietinių laikų idėjinis komunistas, bandė juos sustabdyti. Šnekėjo: „Vaikeliai, ką jūs darote? Čia juk vaikų namai…“ Jie nenustojo, o senolį išsivežė. Kaimo žmonės jo ieškojo, ir po savaitės rado numestą už kaimo ribų. Senolio kūne – septyniolika šūvių. Septyniolika! Sušaudė vien už tai, kad išdrįso pasakyti „ne“. Panašus likimas ištiko ir ūkininką, atsisakiusį duoti savo ekskavatorių. Nesišypsojo, nešokinėjo pagal okupantų dūdelę, todėl dingo ir vėliau buvo rastas negyvas.

– Po galais, pro langą mane pastebėjo ginkluoti civiliai. Nesuprantu, kas jie – mūsiškiai ar okupantai.
– Reikėjo vengti tokio atviro stebėjimo. Jei jau tave pamatė – atsitrauk nuo lango be panikos, neužsirakink durų demonstratyviai. Lietuvos ginkluoti civiliai dažniausiai yra šauliai ar savanoriai, dėvintys tautines emblemas, skiriamąsias juostas, turintys radijo ryšį. Rusai – be skiriamųjų ženklų, apsimeta vietiniais. Ukrainos okupuotuose miestuose žmonės buvo suimami vien už tai, kad įtariai stebėdavo. Jie greitai išmoko slėptis, stebėti per plyšius, naudoti veidrodėlius.

– Gerai, Rimai, svarstau, galbūt saugiau trauktis į mišką, kuris netoli mūsų namų. Ar miškai tinkami slėptis Vilniuje?
– Mišką geriau naudoti kaip laikiną slėptuvę, bet ne nuolatinį prieglobstį. Artimiausiomis dienomis Vilniaus miškai bus tylūs ruožai, tačiau vėliau į juos greičiausiai kelsis pasipriešinimo grupės (gerai) arba okupantai (blogai). Po II pasaulinio karo Lietuvos partizanai metus gyveno miškuose, bet juos ten medžiojo NKVD. Ramybė buvo laikina. Be to, be pasiruošimo (vandens, maisto, ryšio), miškas gali tapti spąstais. Reikia turėti palapinę, kurią galėtum užmaskuoti, arba įkasti žieminę slėptuvę su maisto ir vandens atsargomis, krovikliais, radiju.

– Tuomet verčiau bėgame iš miesto, bet kaip iš čia išvažiuoti, kai nuolat griaudi sprogimai? Kurios sostinės vietos dabar yra mirtini spąstai?
– Stenkis nevažiuoti pagrindiniais keliais ir venk strateginių objektų – aplenk oro uostą, Ukmergės ir Geležinio Vilko gatves. Nevažiuok aplinkkeliais, nesirodyk prie televizijos bokšto, policijos komisariatų, savivaldybės pastatų. Šiuo metu jie greičiausiai yra atakuojami, blokuojami arba jau kontroliuojami. Gali būti įrengti patikros punktai ar net vykti kautynės. Gerai pagalvok, ar tikrai išvykimas yra saugesnis nei slėpimasis vietoje. Jei gerai nepažįsti teritorijos, su savimi turėk popierinį žemėlapį – mobilusis ryšys ir GPS gali neveikti.

– Aišku, baisoka važiuoti per tiltus, kurių Vilniuje tiek daug.
– Labai tikėtina, kad priešas juos šiuo metu minuoja arba net naikina – tam, kad sutrikdytų civilių judėjimą, keltų paniką ir nepraleistų Lietuvos kariuomenės.

Charkive gyventojai nepasiekdavo net centro – visi tiltai buvo stebimi, o pagrindiniai keliai bombarduojami. Pirmosiomis dienomis Kijeve buvo susprogdinti tik keli tiltai, bet likusieji – užminuoti. Daug žmonių žuvo juos kirsdami ar brisdami per upes. Išvengti ugnies pavyko tiems, kurie judėjo mažesniais kvartalais.

– Labiausiai noriu išvežti žmoną ir vaikus per sieną. O realu, kad ir mane ten praleis?
– Greičiausiai vyrų judėjimas per sieną jau apribotas, kad Lietuva galėtų išlaikyti mobilizacinį rezervą. Tokia praktika buvo taikoma Ukrainoje – vyrai nuo 18 iki 60 metų negalėjo palikti šalies. Moterys ir vaikai sieną pereidavo laisvai, o vyrai – tik turėdami išimtis: diplomatinį statusą, daug vaikų ar sveikatos problemų. Net jei nesi karys, greičiausiai būsi reikalingas logistikai, pagalbai, organizavimui.

– Jei šeima pasieks Lenkiją, apsistosiu sodyboje Dzūkijoje. Tik mąstau, jei rusai jau Vilniuje, ar jie nebando atkirsti ir Suvalkų koridoriaus?
– Šis scenarijus realus – jų pagrindinis tikslas yra sujungti Kaliningradą su Baltarusija per Suvalkų koridorių. Pietų Lietuva – Alytus, Lazdijai – yra greitai užimami. Tai gali tapti karo zona. Jei tavo sodyba atokiau nuo pagrindinių kelių – ji dar gali būti saugi. Jei arčiau magistralių – gali atsidurti tarp dviejų frontų. 2022 m. rusų daliniai panašiai bandė žaibiškai užimti kelią iš Krymo į Chersoną. Tuo metu žmonės, manę, kad vyksta į saugų kaimą, atsidūrė karo zonoje.

– Gaila, bet iš jūsų suprantu – jau galiu pamiršti apie sodybą. Tačiau paaiškinkite, Rimai, jei rusų pagrindinis tikslas Suvalkų koridorius, tai kam jiems Vilnius?
– Vilnius – ne tik simbolinė, bet ir strateginė vertybė. Užėmęs sostinę, priešas parodo savo „pergalę“ Lietuvos visuomenei. Jie puola Vilnių, kad palaužtų mūsų moralę ir paralyžiuotų valstybės valdymą. Sostinės praradimas gali būti interpretuojamas kaip „viskas baigta“, nors realybėje pasipriešinimas tęsis. Juk 1940 m. sovietai užėmė Vilnių per kelias dienas, tačiau partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dešimtmetį.

– Prašau dar nepadėkite ragelio, mes jau tuoj paliksime namus. Jei sustabdys ginkluoti priešai, kaip elgtis, kad išliktume gyvi? Ar tiesa, kad rusai lietuvių atžvilgiu dar žiauresni nei su ukrainiečiais?
– Nėra jokių garantijų, kad elgsis kaip su ukrainiečiais. Lietuviai jiems – dvigubi priešai: NATO nariai ir buvę sovietinės imperijos „išdavikai“. Kremlius Baltijos šalis vaizduoja kaip nacistines, rusofobiškas, tad pavojus realus.

Jei sustabdys, elkis ramiai, lėtai – jokių staigių judesių. Svarbiausia – nekelti grėsmės ir neprovokuoti. Kalbėk paprastai: „Bėgame nuo karo. Nesu karys. Turime mažų vaikų. Vykstame į kaimą.“ Nesigink, nerėk, nesikeik. Pripažink, kad bijai – tai sužmogina. Neturėkite brangių papuošalų, laikrodžių ar įtartinų daiktų. Pasikartosiu – neprovokuokite.

Ukrainoje daug žmonių buvo paleidžiami vien todėl, kad atrodė kaip civiliai, buvo su vaikais ir turėjo dokumentus po ranka.

– Norite pasakyti geriau jiems paklūsti? Ar vėliau nebūsiu palaikytas kolaborantu?
– Elkis kaip neutralus civilis, bet venk kolaboravimo. Kolaborantas sąmoningai padeda okupantui – informuoja, skundžia, administruoja. Nepriimk jų paramos, neplatink simbolikos. Nesutik su kvietimais bendradarbiauti, net jei jie skamba kaip „taikos pasiūlymai“.

Bučoje kai kurie gyventojai buvo kaltinami kolaboravimu, net jei tik saugojo rusų štabą. Tie, kurie nebendradarbiavo, vėliau nebuvo persekiojami.

– Pereikime prie kitos situacijos – jie liepia atiduoti telefonus. Ar skubėti trinti duomenis, kad neprisikabintų prie ko nors?
– Jei įmanoma, iš anksto pasiruošk telefoną: kuo mažiau duomenų, pašalink lokacijas, nuotraukas, susirašinėjimus. Palik tik tai, kas atrodo neutralu. Jei duomenis šalinsi staiga, tai gali sukelti įtarimų. Saugesnis variantas – turėti „švarų“ telefoną su neutraliu turiniu nei visiškai tuščią įrenginį.

Rusai Ukrainoje dažnai tikrino „Telegram“ grupes, lokacijas, nuotraukas – tai tapdavo pagrindu areštui. Neutralus turinys padėdavo išvengti sulaikymo.

– O kaip su kūno kalba ir akcentu? Aš, pavyzdžiui, nekalbu rusiškai, o žmona supranta nedaug. Turbūt bandytume susikalbėti angliškai.
– Anglų kalba – rizikinga. Ji gali sukelti neigiamą reakciją: okupantai gali įtarti ryšius su NATO ar manyti, kad esi šnipas. Geriau kalbėkite laužyta rusų kalba arba lietuviškai – parodykite, kad rusų nemokate.

Jie ieško šnipų, savanorių ar partizanų, todėl stebi žmonių reakcijas – venkite dažno tiesioginio akių kontakto, bet ir nežiūrėkite nuolat žemyn. Jūsų balsai neturėtų drebėti, apsieikite be arogancijos, ironijos ir kovingo tono. Kalbėkite ramiai, tyliai, paprastai, trumpais sakiniais. Kuo natūraliau elgiesi, tuo mažiau tikrina, o dirbtinai tvirtas elgesys kelia įtarimus.

– Koks paskutinis sakinys gali išgelbėti gyvybę, nulemti mūsų paleidimą ar suėmimą?
– Jis turi būti žmogiškas ir neagresyvus. Parodykite silpnumą, šeimą, baimę – tai gali sustabdyti smurtą. Pavyzdžiui: „Turime mažą vaiką, prašau...“, „Žmona serga – mes tik bėgame nuo sprogimų, „Aš nekariauju, noriu tik pasiekti artimuosius“. Emocinis motyvas dažnai veikia net ir kietakakčius – tai ne silpnumo, o išlikimo strategija.

– Ačiū ir laikykitės, Rimai! Susisieksime vėliau, tikiuosi dar papasakosite, kaip atkovosime Vilnių.