2025-ieji. Skambutis iš okupuojamo Vilniaus (II dalis)

Pokalbis su Rimu Armaičiu apie lietuvių valią priešintis ir sostinės atkovojimą

Mažesniu nei 40 km/h greičiu riedu jau pro trečią rusų patikros punktą Vilniuje. Lietaus gatvėje, Lazdynuose, okupantai stovi abipus kelio – su automatais rankose, šarvinėmis liemenėmis ir ironiškais veidais. Vienas rūko, kitas spokso tiesiai man į akis. Pasimokiau iš „Teslos“, kuri Justiniškėse pabandė prazvimbti kaip kulka pro kitą panašų punktą ir buvo tuoj pat sustabdyta – langai išdaužti, o vairuotojo likimas nežinomas.

– Nieko jam nebus, išgyvens, – dairydamasi į veidrodėlius, sumurmėjo mano žmona. – Trumpas susitarė, kad Putinas paleistų „Teslas“.

Kvailas juokelis, bet trumpam pramušė. Be to, jau kelias minutes kvėpavome lengviau – įsibrovėliai vėl mus praleido. Tik pamojavo rankomis – dinkite iš čia greičiau.

Nebenorime prisiminti, kaip prieš valandą patekome į vietinių rusų minią Visorių gatvėje. Tie patys valkatos, kurie dar prieš savaitę tampė „Maximos“ krepšelius ir prašinėjo pridegti cigaretes, dabar, sulaukę savo „išvaduotojų“, jau drąsiai mėto akmenis, varto automobilius ir spjaudosi rusiškais keiksmais.

– Nešdinkitės iš mūsų Vilniaus! – spiegė prakeikta vatnykė su megzta raudona kepure, daužydama šluotą per mano sidabrinį kapotą.

Žmonai rėkiant spausti greičio pedalą, galvoje tik toptelėjo: juk neseniai perdažiau smulkiausius kėbulo įbrėžimus, ir kam, po šimts pypkių, nutraukiau tą savo KASKO.

Navigacija rodo dar keletą kilometrų, ir jau regis – tuoj ištrūksime iš sostinės. Bet tada – paskutinis tiltas per Vokės upę. Stabdau.

Tiltas – subombarduotas, betonas – įgriuvęs. Upėje blaškosi žmonės, matyti juodas plūduriuojančio automobilio stogas. Atsisuku į kitą privažiavusią mašiną. Už vairo – gal kokių aštuoniasdešimties senukas, rankoje laikantis trispalvę.

Jis tyli – matyt, kaip ir aš, suprasdamas, jog Vilnius nebeišvažiuojamas.

O realybėje tai – antroji ir paskutinė dalis fikcinio pokalbio su Rimu Armaičiu – koviniu išminuotoju ir instruktoriumi, kuris kelerius metus kariavo Ukrainoje. Pirmajame tekste su juo įsivaizdavome, kaip atrodytų Vilniaus okupacijos pradžia, o šiame – pasipriešinimas ir sostinės atkovojimas.

Rimas Armaitis kovojo Kupjansko fronte 2023 m. rudenį

– Rimai, kurį laiką slėpėmės priedangoje, o dabar – trečiąją invazijos dieną – sugrįžome namo. Nors matau praviras lauko duris ir iš tylos sprendžiu, jog viduje nieko nebėra, vis tiek kyla abejonė, ar eiti į namus saugu?
– Tai pavojinga situacija ir visai nesvarbu, kad atrodo ramu. Galėjo įvykti apiplėšimas, karinis reidas, galbūt namas buvo naudotas kaip stebėjimo postas. Dabar jokiu būdu neikite vidun ir stebėkite aplinką: ar nėra laidų, neįprastų daiktų, izoliacijos likučių, asmeninių daiktų, sugadintų baldų. Namas gali būti užminuotas, pavyzdžiui, palikti sprogmenys žaisluose ar buitinėje įrangoje. Patariu skubiau informuoti vietinius kovotojus ir eiti į namus tik jiems leidus. Ukrainiečiai niekada neskuba žengti pro atidarytas duris, nes žino, jog rusai užminuoja net durų rankenas.

Vienas Ukrainos išminuotojas, naudodamas nukreipto veikimo minas, užminavo prieigą miško juostoje. Kaip sprogimo iniciatorių jis panaudojo paprastą durų skambučio mygtuką, kurį pritvirtino prie medžio – atrodė niekuo neišsiskiriantis daiktas. Vėliau minėtu taku ėjo okupantų žvalgai. Pirmasis pastebėjo ant medžio keistą mygtuką, pasidavė smalsumui jį paspausti ir visos žvalgų grupės nebeliko. Vienas paspaudimas, viena akimirka ir tylą pakeitė sprogimas. Skamba neįtikėtinai, bet istorija tikra. Kartais mūsų išminuotojų darbas būna skaudžiai ciniškas, tačiau kūrybingas atsakas į žiaurumus.

– Ar rusai aktyviai minuoja įvairias vietas Vilniuje tam, kad sostinės atkovojimas būtų mirtinas?
– Jų standartinė taktika atsitraukiant palikti minų, sprogmenų, netikrų priedangų ir spąstų, taigi išlaisvintose vietose dar mėnesių mėnesius vyrauja mirtinas pavojus. Niekada neliesk jų paliktų daiktų, net jei pastarieji atrodo labai viliojantys ir neturintys nieko bendro su sprogmenimis. Realybėje rusai minuoja ne tik pastatus, bet ir žmonių kūnus, jog kiekviename žingsnyje susidurtume su pavojais. Jiems tai padeda stabdyti bet kokį greitą Vilniaus atkovojimą ir kelti chaosą išlaisvintojams bei civiliams. Iziumo, Luhansko ir Chersono srityse kiekvienas išlaisvintas objektas buvo atidžiai tikrinamas, nes galėjo sprogti net dokumentai ar fotoalbumai.

Chersono kaime, kurio pavadinimas simbolinis – Bevardis – labai stipriai įsitvirtino rusų mobilizuotieji „čmobikai“. Dauguma gyventojų, įskaitant tuos, kurie dar neseniai laukė rusų pasaulio su gėlėmis rankose, kaimą paliko. Ten buvo įrengtas rusų toliašaudės artilerijos dalinys. Kai Ukrainos pajėgos pradėjo kontrpuolimą Chersono kryptimi, okupantai, palikdami pozicijas, ties kiekvienu keliu užminavo viską, ką galėjo.

– Tikiuosi pasitvirtins, jog mūsų namai saugūs ir daugiau nesiblaškysime. Turbūt sutiksite, jog miesto pakraštyje laukti Vilniaus išvadavimo yra saugiau?
– Jei namas ne prie strateginių objektų ir atrodo paprastas, neturi tautinės simbolikos, tuomet likite. Bet jei aplink matote reguliarius reidus, jei šalia gyvena kariškiai, jei matote kaimynus ar okupantus su ginklais, jei turite vaikų, kuriuos rusai galėtų paimti į savo kariuomenę, verčiau apsistokite kitur. Šiuo metu saugesnės vietos yra priemiesčio sodybos, kolektyviniai sodai, pastatai be strateginės vertės. Apleistos daržinės ar rūsiai yra tikrai geriau už daugiabutį centre.

– Neramu tik, jei okupantai jau buvo mano namuose, turbūt vėl gali sugrįžti?
– Parodyk jiems namų nereikšmingumą: čia viskas sena, apgriuvę, netvarkinga, nėra naujų įrenginių. Elkis nepastebimai, nesipriešink ir siūlyk nepatogią namų erdvę: čia šalta, čia gyvena sergantis žmogus, vanduo neteka. Ukrainiečiai apskritai sakydavo, jog serga ir karščiuoja vaikai. Okupantai nenorėdavo rizikuoti užsikrėsti ir dažnai, neva, sergančiuosius palikdavo ramybėje.

– Iš tikrųjų, atrodo nebeturiu, kur pasidėti. Galva sprogsta nuo minčių ir vaizdų. Kaip karo sąlygomis nusiraminti?
– Ramybė treniruojamas refleksas, kurio pusiausvyrą palaikysi pirmiausia kontroliuodamas kvėpavimą: 4 įkvėpimai, 4 sulaikymai, 4 iškvėpimai. Bendrai laikykis rutinos – net jei nenori, vis tiek valgyk, gerk ir judėk. Labai svarbu kažkuo užsiimti, pavyzdžiui, skaityk knygą. Kelk sau nedidelius tikslus, kaip išgyventi iki vakaro arba pasiekti kitą kiemą. Tavo smegenys jau dirba išlikimo režime, tad nepamiršk, jog ramybė skirta ne tam, kad mažiau bijotum. Šiandien ramybė turi padėti elgtis logiškai, kai daužosi širdis. Kai kurie ukrainiečiai išmoko net po sprogimų pirmiausia sutelkti dėmesį į kvėpavimą, o ne bėgti kažkur – tokie žmonės išgyvendavo dažniau.

Kyjivas 2022 m.

– Beje, atsimenate pirmąją dieną sakiau, jog kaimyno kieme mačiau kariškius? Pasirodo kaimynas dingo. Gal turėčiau jo paieškoti?
– Būk labai atsargus. Jei pradėsi viešai domėtis, gali tapti kitu taikiniu. Verčiau išlaikyk atstumą ir rink informaciją tyliai – per patikimus žmones ir užuominas. Jei dingo kaimyno telefonas ir artimieji, veikiausiai jis sulaikytas. Dingimas yra požymis, kad Vilniuje prasideda kratos ir sulaikymai. Okupantai dažnai net be įrodymų išsiveda jiems įtartinus asmenis. Bučoje pasiteiraudavę apie dingusius kaimynus greitai atsidurdavo priešo sąrašuose. Vėliau paaiškėjo, jog dauguma buvo kankinami ir žudomi.

– Ar verta patikrinti kitų kaimynų namus? Geriau suprasčiau bendrą situaciją kaimynystėje.
– Verta, nes žmonės gali neturėti maisto ar būti sužeisti. Būk atsargus – stenkis suprasti, ar kaimynų durys nebuvo atidarytos, įsitikink ar jos nėra užminuotos. Elkis tyliai ir saugokis okupantų pasalos, kadangi pastarieji stebi tokius kaip tu, kurie rodo rūpestį. Be to, nepamiršk priešui lojalių kaimynų, kurie gali tave už tai paskųsti. Mariupolyje savanoriai padėdavo kaimynams be leidimo ir buvo sulaikomi kaip aktyvistai.

– Taip išeina vietiniai išdavikai yra pavojingesni už kratas?
– Abi grėsmės pavojingos, tačiau išdavikai, žinoma, klastingesni ir veikia tikslingai – jie geriau pažįsta aplinką, žmones, įpročius. Išdavikas tave gali įskųsti net dėl paprasto praeities nesutarimo. Mūsų penktoji kolona staiga tapo naujosios valdžios pagalbininke. Jie žino, kurie lietuviai yra šauliai, kas pasirašė už narystę NATO, kas dalijosi patriotine informacija, skundžia, žymi objektus. Mainais okupantai tokiems duoda maisto, suteikia galią valdyti savo kaimynus. Mariupolyje buvo vietinių, kurie savanoriškai pranešdavo rusams, kur gyvena Ukrainos savanoriai ar karo veteranų šeimos – skundikai tapo pagrindiniu represijų instrumentu. Bučoje kai kurie buvę seniūnijos darbuotojai tapo kolaborantais – išdavė šaulių sąrašus mainais už ramybę.

– Kokių žmonių ieško rusai?
– Šiandien Vilniuje prasideda antroji puolimo fazė – civilių valymas: identifikuojami aktyvūs, įtartini, potencialiai pavojingi lietuviai. Turėtum stengtis tapti nematomu – venk bet kokių kontaktų su rusais, neik į demonstracijas, išjunk išmanųjį telefoną, išlik tylus ir mandagus, tačiau ne per draugiškas. Okupantai ieško ne tik ginkluotų mūsiškių, bet ir nuotaikos skleidėjų – net tavo ironija ar patriotiška frazė gali būti palaikyta kaip diversija. Net jei invazijos metu tylėjo, Melitopolyje buvo sulaikomi žmonės, kurie priešui pasirodė aktyvūs socialiniuose tinkluose dar prieš karą. Arba po okupacijos Ukrainoje moteris socialiniame tinkle parašė „Slava Ukraini“ ir buvo išvežta tardymui. Daugiau jos niekas nebematė.

– Jie vakar Šeškinėje susprogdino krepšinio areną, kuri anksčiau vadinosi „Siemens“.
– rusai norėjo ne tik sukelti baimę, bet ir pademonstruoti galią, parodyti, kad niekas nėra šventa. Arena labiau simbolinis taikinys, kaip ir stadionai, mokyklos, universitetai ar katedros. Tokie objektai bombarduojami, nes padeda palaužti tautos dvasią. Priešui svarbiausia, kad mes greičiau pradėtume jaustis viską praradę, o tokį įspūdį rusai stiprina papildomai leisdami propagandą, neva Lietuvos kariuomenė jau pabėgo, o vyriausybė mus išdavė. Prisimink Charkive susprogdintą universitetą, Kyjive – prekybos centrą, Mariupolyje – teatrą. Pastarasis bombarduotas, nes ten slėpėsi šimtai civilių ir vaikų, be to, tai buvo Ukrainos kultūros simbolis.

Lvivas 2023 m.

– Bet, Rimai, mūsų aukščiausi šalies vadovai iš tikrųjų tyli. Niekas nežino, kur yra Prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas ir kiti? Volodymyras Zelenskis jau antrąją plataus masto invazijos dieną filmavosi prie Prezidentūros kartu su kitais Ukrainos vadovais tam, kad paneigtų savo pabėgimą ir įkvėptų tautą priešintis.
– Net jei Lietuvos vadovai fiziškai saugūs, tautai būtina matyti ir girdėti savo lyderius, nes jų buvimas ir balsas yra simbolinis stabilumo bei pasitikėjimo ženklas. Kai viešai pasisako tik kariuomenės vadas, tai jau kritinis momentas – žmonės natūraliai ima jaustis palikti. Teoriškai lyderiai gali būti išvykę derėtis dėl karinės pagalbos, koordinuoti sprendimus Briuselyje ar Vašingtone, tačiau šiuo atveju jų emocinis ryšys ir nuolatinė komunikacija yra privalomi: kur jie yra, ką veikia, kokia jų žinutė tautai!? Kol kas viešojoje erdvėje – visiška tyla, ir tai pamažu sukelia pasitikėjimo krizę. Tauta gali pradėti ieškoti moralinės lyderystės kitur – kariuomenėje, savanorių struktūrose, pilietinėje visuomenėje ar net tarp kultūros žmonių, spontaniškai iškilusių autoritetų. Kiekvienas kareivis, šaulys ar civilis, rizikuojantis savo gyvybe, turi žinoti, kad valstybės lyderiai yra kartu – ne tik mintimis, bet ir realiais veiksmais bei žodžiais. Kai tai padarė Zelenskis, jo vaizdo įrašas mobilizavo milijonus. Tačiau vadovams dingstant – žmonės pasimeta.

– Žinoma, kad pasimeta. O dar tas jausmas, kad viskas sprogsta ir griūva. Pradedu abejoti, ar mes išvis ginamės.
– Mūsų pasipriešinimas neišnyks net ir po okupacijos! Šiuo metu veikia pogrindinės grupės – šauliai, savanoriai ir kariškiai, kurie nepateko į nelaisvę. Jiems reikia absoliutaus atsargumo, todėl, jei sugalvosi prisidėti, niekada jų neieškok tiesiogiai ir lauk slaptų ženklų – kreida, simboliai ant stulpų, radijo transliacijos, žinutės per patikimus žmones, užšifruoti pranešimai. Telefone naudok tik saugias programėles – „Signal“, „Briar“ arba radijo bangas. Ukrainos pasipriešinimas Chersone veikė per ryšių tinklą tarp pašto darbuotojų, medikų ir net šiukšlių išvežiotojų – nevyko jokie atviri ryšiai, tik koduota informacija.

– Norite pasakyti lietuvių valia priešintis yra stipri?
– Per tris dešimtmečius Lietuvos visuomenė išmoko mąstyti apie saugumą – nesame nei naivūs, nei bejėgiai. Įstojome į NATO, matėme karą Ukrainoje, kūrėme Šaulių sąjungą, stiprinome rezervo karių sistemą. Šiandien valią priešintis turi ne tik profesionalūs kariai. Į gynybą įsitraukę studentai, šauliai, savanoriai, turintys šeimas ir vidutinio amžiaus gyventojai – jie gina savo vaikus, namus ir mūsų vertybes. Lietuvą gina mokytojai, medikai, IT specialistai – jų darbas gelbsti dar daugiau gyvybių nei ginklai. Net menininkai stiprina tautos moralę ir kuria atsparumo naratyvą. Okupantams priešinasi Lietuvos rusai, lenkai, žydai, baltarusiai – visi, save laikantys šios valstybės piliečiais. Mes neturime masinės armijos, bet turime masinę valią.

– Lietuvos rusai? Gal susimaišėte.
– Šiuo metu Naujosios Vilnios prieigose veikia vietinė savanorių grupė, kurios vadas – Lietuvos rusas. Jis – atsargos karininkas, pasitraukęs į pensiją 2019 m. Jis pažįsta vietovę, moka taktiką ir lietuvių kalbą. Šio vado autoritetas neginčijamas – tiek vietiniams, tiek atvykusiems savanoriams. Mes turime daug lojalių tautinių mažumų atstovų, kurie gina Lietuvą. Jie jau sudavė stiprų smūgį priešų propagandai, kuri kartojo, esą išlaisvinsianti „savus rusus“, bet tie savi dabar stovi prieš įsibrovėlius su ginklais. Puikus pavyzdys – Ukrainos rusakalbiai iš Donecko, Odesos, Mariupolio ir Charkivo. Ypač jaunoji karta, stojusi į Ukrainos savanorių gretas ne dėl kalbos, o dėl namų ir laisvės.

– Jūsų žodžiai įkvepia. Kokiais būdais galėčiau kenkti priešui be ginklo?
– Sabotažas – tylus ir efektyvus pasipriešinimas. Jei žinai, kad rusai užėmę konkretų pastatą – pažeisk elektros skydinę, sutrikdyk degalų tiekimą ar transportą. Klaidink jų maršrutus – specialiai pasakyk okupantams neteisingą kryptį. Jie priklauso nuo mūsų infrastruktūros, o klaidinga informacija atima iš priešo svarbų laiką ir trukdo veikti.

– Kokie lauktų scenarijai patekus į rusų rankas?
– Tai priklauso nuo tavo tapatybės, elgesio ir okupantų tikslų konkrečioje miesto teritorijoje. Jei pasirodysi kaip neutralus civilis – turėsi galimybę būti paleistas. Tačiau turėdamas ryšių su Lietuvos kariuomene, tautinių simbolių ar telefoną su patriotine informacija, rizikuoji būti sulaikytas, tardomas, kankinamas. Jei esi naudingas – moki rusų kalbą, turi IT žinių ar esi vairuotojas – tave gali priversti dirbti. Prievarta grės tais atvejais, jei priešinsiesi, kalbėsi apie pasipriešinimą, filmuosi, bėgsi. Žinoma, prievarta gali įvykti ir nieko nepadarius – rusai ją naudoja kaip bauginimo priemonę kitiems. Bučoje kai kuriuos žmones paleisdavo po apklausų, nes neturėdavo prie ko prikibti. Kitus išveždavo į rusiją vien todėl, kad savo išmaniuosiuose jie buvo prisijungę prie „Telegram“ grupių apie Bučos miestą.

Rimas prie sunaikinto rusų tanko Chersone 2023 m.

– Pasakykite atvirai – kas labiau pavojinga: būti tuo, kuris bando kovoti, ar tuo, kuris laukia, kol viskas pasibaigs?
– Kovodamas rizikuoji savo gyvybe arba būti sulaikytas, o laukdamas – rizikuoji būti palaužtas, prarasti orumą, šeimą, žmogiškumą. Manau, jog tylus laukimas nėra išeitis, kadangi net ir simbolinė kova didina tavo drąsą. Kai kurie ukrainiečiai slėpėsi per visą okupaciją ir vis tiek buvo suimti. Kitas, perdavęs vieną žinutę apie rusų karinę bazę, tapo Ukrainos didvyriu. Išgyvenimas okupacijoje nėra tik fizinė kova – tam reikia ir psichologinės strategijos. Kiekvienas tavo pasirinkimas turi pasekmes, ir net labai tyli veikla – žinutė, sabotažas, drąsa neįduoti – prisideda prie Vilniaus išlaisvinimo. Tai tavo orumo, pasirinkimų ir atsparumo klausimas. Svarbiausia, kas yra tavo galvoje ir širdyje, tad nepamiršk – ramybė, drąsa, nuovoka gali būti tavo ginklai net jei nieko nebeturi kišenėje.

– Sugrįžkime prie Vilniaus atkovojimo. Ar išlaisvinti sostinę lengva taip pat, kaip ir užimti?
– Atkovojimas truks ilgiau nei užėmimas, nes okupantai yra pasiruošę – įsirengė pozicijas, statinius, užsiima miesto minavimu. O mes dar laukiame tinkamos tarptautinės paramos. Apie prasidedantį Vilniaus išlaisvinimą suprasi iš šių požymių: daugės ryšio trukdžių ir diversijų, netikėtai pradės veikti savo darbą nutraukusios radijo stotys, prasidės slaptos transliacijos, o iš rusų atsiras naujas propagandos tonas – nuo „švenčiame pergalę“ iki „apsiginkluokime“. Pastebėsi, jog keičiasi šaudymo kryptis – girdėsi daugiau sprogimų centro link. Be to, vėl pasirodys kai kurie dingę žmonės. Chersonas buvo užimtas per tris dienas, o išlaisvintas per aštuonis mėnesius. Reikėjo planuoti kiekvieną kvadratą tam, kad būtų išvengta civilių aukų. Kyjive gyventojai suprato, jog tuoj įvyks persilaužimas, kai centre pasirodė Ukrainos dronai, ir netrukus dingo kai kurios rusų transporto priemonės.

– Iš jūsų suprantu, jog NATO taip ir nesiryžo mums padėti?
– Vyksta akivaizdi okupacija ir atviri mūšiai, tad šiuo metu juose dalyvauja ir Lietuvoje dislokuoti JAV bei Vokietijos kariai. Jei rusai būtų pradėję hibridinę operaciją, paremtą melagingu pretekstu apsaugoti vietinius rusakalbius, čia dislokuoti mūsų sąjungininkai tikrai nebūtų veržęsi kovoti be aiškaus politinio sutarimo. Be to, padėtis Vilniuje tapo kritinė, todėl Lenkijos pajėgos jau dislokuotos pasienyje ir prisideda prie logistikos koordinavimo. Lenkų nėra Vilniuje tik todėl, kad jie pasirinko ne frontalines atakas, o aplinkinių teritorijų kontrolę – spaudimą iš šonų. Nemanyk, jog kaimynai mus išduoda – tokia yra karinė strategija. Kalbant apie NATO karius, jų kol kas nėra, nes pirmasis atsakas priklauso Lietuvos kariuomenei ir vidaus rezervo struktūroms. Sąjungininkai veikia koordinuotai – jų tikslas nėra skambi ar trapi simbolinė pergalė, o strateginė gynyba. Kai 2022 m. rusai puolė Kyjivą, pirmąsias penkias dienas nebuvo Vakarų paramos – sostinę gynė tik ukrainiečiai. NATO taip pat neskuba reaguoti, tačiau jei artimiausiu metu išlaikysime ryžtą gintis, tai taps didele jėga.

– Rimai, jei po kelių dienų visiškai prarasime Vilnių, kas jums leidžia tikėti, jog anksčiau ar vėliau susigrąžinsime?
– Miesto okupacija – tik viena karo fazė. Istorija rodo, jog net pačios stipriausios armijos neišsilaiko ten, kur žmonės nepasiduoda. NATO valstybės netoleruoja nuolatinės okupacijos, o lietuvių pasipriešinimas palaiko gyvą tautą. Šiuolaikinės technologijos, dronai ir žvalgyba leidžia išlaisvinti net urbanizuotas zonas. Geras to pavyzdys – Kauno dydžio Chersonas, kuris buvo išlaisvintas po devynių mėnesių okupacijos.